Vaizdai iš pasaulio vaizdų sostinės - Youtube

Sveiki, kantrieji žmonės. Buvo tokių, kurie klausė, kur gi dingo mano iškalbieji tekstai, kurių iki šiol buvo...trys. Ką gi aš veikiau tiek laiko (t.y. jau kiek daugiau nei pusę metų).

O aš stebėjau. Kaip ir priklauso. Ar jūs žinot, koks jausmas būti pasaulio stebėtoja amžiuje, kuriame gyvuoja internetas? Feisbuko postai, blogai, tumblr, youtube kanalai, neribotos galimybės pasiekti bet ką ir bet kur ar tai būtų žmogus, ar knyga, ar filmas ar įspūdis, ar idėja, viskas čia pat. Aš galiu leistis į ilgiausius aptarimus dalyko ar reiškinio, kurį pamačiau ir nesustodama burgzti apie tai valandų valandas (kai tą burzgimą pavyks sudėti į rišlius sakinius ir sutrumpinti iki kelių pastraipų, pažadu, tekstų bus daugiau). Dažnai lieku nesuprasta, nes normalūs žmonės į viską reaguoja kur kas paprasčiau ir su mažesniu entuziazmu. Aš tai vadinu post-antropologiniu sindromu, galbūt kai kurie mano buvusieji kolegos atpažins simptomus – kai nesvietiškai norisi analizuoti ir knebinėti užtiktus dalykus, kuriuos bet koks normalus žmogus numotų ranka į lentyną „tai manęs neliečia“. Mane „liečia“ viskas, nes man viskas įdomu. O kalbant apie „viskas įdomu“ pereinam prie šios dienos temos – įdomūs dalykai internete. Kadangi jų yra daugiau nei galima suskaičiuoti, šįkart apsiribosiu youtube kanalais, beigi playlist‘ais, kurie man atrodo pernelyg puikūs, kad leisčiau sau nepasidalinti jų skleidžiamu gėriu su visais, kurie nepatingės šitai perskaityti. Sąrašą pasistengsiu išlaikyti trumpą ir aptarsiu tai, prie ko neišvengiamai grįžtu vėl ir vėl.

Pradėkim nuo kanalų, kuriuos peržiūriu turbūt dažniausiai – mokslo temomis. Mane labai žavi ir domina mokslas ir visa, kas su tuo susiję: kaip viskas veikia, kas būtų, jei kažkas būtų kitaip, kodėl yra taip o ne anaip ir panašūs klausimai, kuriuos užduoda penkiamečiai. Mano didžiam džiaugsmui tokia penkiametė ne aš viena, o Youtube siūlo kanalus, kuriuose į tokius klausimus atsakymai pateikiami pačiais įvairiausiais būdais. Paminėsiu tris savo mylimiausius kanalus:

• Vsauce - visi pasaulio žodžiai negali apsakyti kaip aš myliu Vsauce kanalą ir jo žvaigždę – Michael‘ą. Tai, kaip jis sugeba kiekvieną temą aptarti taip išradingai ir netikėtai, kiek į jas įneša energijos ir šarmo, verčia mane sėdėti išsižiojus ir nesikelti nuo kėdės kol video nepasibaigia. Šimtas balų, rekomenduoju visiems iki vieno, tam, kad pamiltumėt Michael‘ą net nereikia būti nerd‘u penkiamečio smegenim, kaip aš.
• AsapScience - kanalas siūlo trumpesnius žaviai iliustruotus video, kuriuose į klausimą atsako labai aiškiai, tiesmukai ir žavingai. Skubantiems ir neturintiems laiko Vsause‘ui.
• CrashCourse – kanalas, siūlantis ne tik įžvalgas ir žinias apie tiksliuosius mokslus, bet ir istorijos, filosofijos ir kitų įdomybių pamokėles. Gražiai apipavidalinti vaizdai ir kartais kiek erzinantys pasakotojai, bet puikus kanalas vaizduotei ir smalsumui stimuliuoti.
• Taip pat čia pridedu ir pavadinimą Through the Wormhole. Ši laida savo kanalo neturi, tačiau paskiri video sklando youtube erdvėje, taip pat ją galima pamatyti ir per LRT (deja, tikslaus laiko, kada ji rodoma, nepasakysiu). Tai nuostabi, informatyvi, graži, įdomi ir visokia kokia kitokia laida apie mokslą, įgarsinama tobuliausio žemėje balso savininko Morgan‘o Freeman‘o.

Knygos knygos knygos. Aš esu absoliuti knygų fanė, gal net sakyčiau maniakė. Anksčiau buvau labai snobiška skaitytoja, tačiau dabar ėmiau eksperimentuoti ir domėtis įvairiausiais žanrais, kategorijomis, temomis, viskuo, kas gali būti (bet nebūtinai yra) verta mano dėmesio. Pradėjus sekti įvairius knygiškus puslapius ir blogus atsivėrė visai neištyrinėtas knygų pasaulio kampas, kuriam priklauso ir keli mano kolegų knygių video blogai.

• Book Riot - tai mano pamėgtos to paties pavadinimo svetainės plėtinys atsiradęs visai neseniai. BookRiot‘ui esu skolinga begalę knygiškų atradimų ir grąžinu skolą dalindamasi jų kanalu. Kol kas turinio jame nedaug, tačiau norintys naujų ir įdomių skaitinių tikrai gali atrasti bent kelias naudingas rekomendacijas.
• Boon - tai gana keisto knygiaus video blogas, kuriame daug fantazijos ir nuotykių. Naudos iš jo mažai, bet žiūrėti kartais smagu.
• GetBookish - naujausias atradimas, tačiau atrodo žaviai. Vienas knygių iš Šiaurės Amerikos minusas – jie pamišę dėl vadinamųjų YA (Young Adult) knygų ir jas rekomenduoja kaip išprotėję, nors tai paprastai yra absoliutus mėšlas. Nepaisant to, visos kitos rekomendacijos gana įdomios ir padeda susidaryti pakankamai neblogą įspūdį apie aptariamas knygas bei nuspręsti, ar šias istorijas tikrai norisi įterpti į savo gyvenimą.
• Little Book Owl ir The Readables - sudėjau juos į viena, nes tai panašūs mano kiek seniau atrasti kanalai. Iš visų knygių blogų mano aptartieji yra mažiausiai erzinantys ir geriausiai sudėlioti (deja, bet knygų mylėtojams kartais sunkiai sekasi tinkamai reprezentuoti save ar savo sumanymą) bei pasiūlo įdomiausių rekomendacijų bei požiūrių. Kanalų damos taip pat kenčia ir nuo nelemtojo YA sindromo, todėl žiūrintiems teks patiem atsijoti grūdus nuo pelų.

Pasaulio stebėjimas per ekraną. Kiti trys kanalai yra skirti pasaulio „apžvalgai“ jei taip galima pasakyti.

• VICE - puikiausias dokumentikos kanalas Youtube, hands down. Žurnalistai profesionalūs, video susukti puikiai, o, kas svarbiausia, ypač turint omeny dabartinės žiniasklaidos tendencijas, juos žiūrint jaučiamas sielą gaivinantis nešališkumo jausmas. Reportažai susukti taip, kad žiūrovas būtų informuojamas, tačiau vargas susidaryti savo nuomonę krinta ant kiekvieno pečių, žurnalistai nepasiūlo vertinimų, tik faktus.
• VICE News - tos pačios komandos neįkainojamas darbas rengiant reportažus iš karštų pasaulio taškų, kuriuos stebėdamas žiūrintysis gali sužinoti apie naujausius situacijos posūkius. Tas pats profesionalumas, tas pats nešališkumas.
• Culture in Decline - kanale pateikiamas laidų ciklas, kuriose kalbama apie šiuolaikinės kultūros problemas ir siūlomi alternatyvūs sprendimai. Laidos sukurtos The Zeitgeist Movemet lyderio ir įkūrėjo Peter Joseph. Kai kurie jo judėjimą, idėjas ir filmus vadina komunizmu (turėdami omeny Markso idėjas, ne Stalino įgyvendinimą), kiti utopija, o treti judėjimo siūlymus ir kritiką palaiko 110%. Kad ir kuriai pusei priklausai, laidos išlieka įdomios ir vertos dėmesio.

Maistas. Esu didelė foodporn gerbėja. Žiūrinėju gražaus maisto nuotraukas, paskui bandau atkartoti matytus šedevrus namie, įsikvepiu, nusideginu pirštą, skaniai pavalgau, pailsiu nuo kulinarinių klajonių ir vėl iš naujo. Kadangi paprastai mėgstu naršyti po receptų svetaines nejudriais paveikslėliais, yra tik vienas video kanalas, susijęs su maistu, kurį kartas nuo karto įsijungiu:

• BBC Food - nesu jo itin nuodugniai išnaršiusi, tačiau iš pirmo žvilgsnio visi video atrodo profesionaliai padaryti ir pritaikomi lietuviškoje virtuvėje, ypatingai siūlau kanalo segmentą Little Paris Kitchen.

Įkvėpimui. 

• Yra žmonių, kuriems labai nepatinka TED Talks. Aš nesu vienas iš jų. Daugelis kalbų yra fantastiškos. Man įdomu klausytis skirtingų žmonių istorijų, aš su jais taip susipažįstu, vėliau pasistengiu susipažinti ir su jų darbu. Sulig kiekvienu tokiu pasakotoju mano pasaulis pamažu plečiasi. Rekomenduoju;
• NFB - kanalas, kuriame yra visko. Gražių filmukų, informatyvių filmukų, keistų filmukų. Kiek pasimetęs mano Newsfeed‘e, todėl tolesnių liaupsių pasiūlyti negaliu, bet tikrai vertas dėmesio.

WTF moment

Naujų naujausias atradimas – Man at Arms playlist‘as – trumpi video apie kalvį, pagal interneto komentatorių užsakymus kaldinantį realius, visiškai ne butaforinius ginklus iš filmų, animacinių filmukų, video žaidimų. Laidos supažindina su kalvio darbo subtilumais ir turėtų tikti visiems, kurie mėgsta domėtis visokiomis netradicinėmis keistenybėmis.

UltraSlo - viskas in Slow Motion. Kaip grynakraujai vilniečiai pasakytų, gliučina.

Ashens - mano mylimiausias internetinių review filmuotojas po Nostalgia Critic‘o. Linksmi, lengvi ir paprasti vaizdeliai nufilmuoti ant sofos, kurie tikrai privers prunkštelti.

ERB - rekomenduoju šimtąsyk. Juoko užtaisas garantuotas. Mano siūlymas – pradėkit nuo Skrillex vs Mozart. EPIC.

Didžiausias Mindfuck-WhatTheFuck kanalas visoj youtubej HowToBasic - keisčiausias kanalas kokį esu užtikusi. Jei kada vakare jausitės pavargę ir nuliūdę garantuotai praskaidrins nuotaiką.

Kol kas tiek. Linkiu smagių atradimų ir malonaus pasaulio stebėjimo. Jeigu turite kuo pasidalinti su manimi, labai laukiu pasiūlymų ir rekomendacijų. Kaip jau turbūt supratot - man įdomu viskas (jei šią akimirką pagalvojot, kad būtų labai originalu ir juokinga pasidalinti nuoroda į porno saitą tai ne, nebūtų, bet jei negalit susilaikyti...).

Planai ateičiai (iki kol gims dar keli nauji tekstai vien "iš manęs", burzgimo tramdymas in progress) – kelių knygų (ne)rekomendacijos bei facebook puslapių pareklamavimai.

Įvairovės gerbėja P.S.

Kaip būti nelaimingu

Atėjus naujiems metams pati nepastebėjau kaip pasidariau gerokai laimingesnė ir energingesnė. Tarsi visos praėjusių metų nesėkmės ir nesklandumai būtų palikti už uždarytų durų, o aš, palengvėjusi (deja, po Lietuviško vaišių stalo, tik metaforiškai...) ir atsipūtusi įžengiau į naują tuščią kambarį ir su entuziazmu ėmiausi jo apdailos, pirmiausia iškirsdama didžiulius langus ir įleisdama daug šviesos.

Tačiau taip buvo ne visada. Visai neseniai buvo akimirkų (o gal greičiau savaičių) kai jaučiausi apgailėtinai ir pati nežinojau, kodėl. Toks buvo metas, kuris mane pamokė, sustiprino, įspyrė į uodegą ir paliko tada, kada ir reikėjo palikti. Įvairiausi straipsniai ir knygos, kurias dabar skaito vis daugiau žmonių, užsispyrę siekia mokyti kaip būti laimingu, kaip tapti laimingu, kaip pasiekti laimės ir taip toliau. O aš norėčiau papasakoti, kaip būti nelaimingu.

Daug kas tą gyvenimo periodą, kuomet jaučiamės nelaimingi ir prislėgti laiko kažkokia anomalija, liga, tačiau jei tas liūdesys nėra psichologinės ligos pasekmė, jo ir nereikia laikyti susirgimu. Tai normalu ir natūralu ir mums reikia išmokti tai priimti. Liūdesio būsena nėra kažkas, nuo ko reikia gydytis, kaip nuo gripo, ši būsena ateina labai laiku ir vietoje ir jos užduotis - parodyti mums, ką turėtume pakeisti ir patobulinti savo gyvenime, buvimas nelaimingu - tai metas mokytis, metas pažvelgti į save ir paklausti, ko tu iš tiesų nori, ko tau reikia ir ar tai, ką turi, tave tenkina, o jei ne - ką turėtum ar galėtum padaryti, kad būtų kitaip. Tai itin tinkamas laikas apgalvoti viską, kas tau buvo duota ir galų gale nuspręsti, kas tau reikalinga, o kas ne. Žmonės šiais laikais linkę apžioti daugiau nei gali atkąsti, visi nori visko vienu metu ir galų gale persitempia bandydami susiplėšyti į daugybę dalių, todėl kai pradedate jaustis nelaimingi, galbūt tai ženklas, kad jūs stengiatės per daug, galbūt laikas atsipalaiduoti ir prisiminti auksinę taisyklę "kokybė svarbiau nei kiekybė" ir susikoncentruoti tik į tai, kas jums atrodo svarbu, paliekant visas žavias ir madingas veiklas kitiems.

Būti nelaimingu reiškia išanalizuoti savo liūdesį, su juo susidraugauti, padėkoti jam už pamokas ir jį paleisti. Jei elgsitės taip, tarsi liūdesys būtų liga, jis tokia gali ir tapti, jo nereikia išgrūsti per prievartą, su juo nereikia kovoti, jį reikia išgyventi ir judėti toliau. Judėti, prieš tai kažko išmokus, dar geriau ir giliau susipažinus su savimi ir kur kas ryškiau matant savo laimės kontūrus.

Būti nelaimingu reiškia, kad esi labai teisingame kelyje į laimę.

Galų gale būti nelaimingu reiškia, jog tau rūpi, jog tu gyvenime nori daugiau nei penkių šimtų like'ų facebooke po savo profilio nuotrauka ir daug pinigų, tai reiškia, jog tu jau esi turtingas, turtingas savo viduje, kuriame verda įvairiausi konfliktai ir stebuklingai sprendžiasi problemos, vos tik tu nusprendi, kad laikas jas spręsti.

Taigi, draugai, skaitytojai ir interneto klajokliai, nebijokit būti nelaimingi.

Važiuojanti kalvotu gyvenimo keliu, ir mojanti jums nuo kalvos viršūnės, P.S.

Nušvitimas

Šiandien sėdint darbe prie kompiuterio mane aplankė nušvitimas.

Vieną akimirką tiesiog įsispoksojau į klaviatūrą ir staiga tarsi kokiam filme ėmiau matyti prieš akis visus praėjusius metus. Matot, gruodžio 1 dieną suėjo lygiai metai nuo tada, kai pirmą kartą savo gyvenime buvau oficialiai įdarbinta. Ir šita sukaktis matyt mane paveikė gerokai labiau, nei eilinis gimtadienis ar naujieji metai, kuomet praėjusius metus apsvarstai tik simboliškai, prisimeni vieną kitą įvykį ir numoji ranka nusprendęs, kad nieko toj praeity nebeatkasi. O štai minėtoji sukaktis tarsi įpareigojo atlikti nelyg kokią praėjusių metų inventorizaciją ir aš net ne visai valingai, labiau vedina kažkokio iš pasąmonės sklindančio mistinio impulso, apgalvojau visus praėjusių metų pasiekimus. Kontrasto principu.

Pernai tokiu metu buvau nelaiminga ketvirtakursė, kuriai suko vidurius vien nuo minties apie bakalaurinį ir jo rašymą, tačiau aš jį sėkmingai parašiau, apsigyniau ir baigiau universitetą.

Pernai tokiu metu buvau ką tik įdarbinta žaliasnapė, kuriai vienintelis patikėtas darbas buvo pašto ženklų klijavimas ant vokelių, o dabar jau dirbu pilno etato darbą, nekenčiu pirmadienių ir geriu kavą litrais kaip bet kuris patyręs ofiso darbuotojas.

Pernai tokiu metu buvau tik beatsigaunanti po keistų ir netikėtų įvykių asmeniniame gyvenime ir tarsi nedrąsiai atrandanti kažką naujo, o šiemet spoksodama į klaviatūrą ir virš jos pakibusias rankas matau ant kairiosios rankos piršto žiedą, kuriame sudėta labai daug tikrumo ir tikrų pažadų ateičiai ir jos laimei.

Tačiau keičiuosi ne tik aš, keičiasi ir visi aplinkui. Nors kai kas keikia facebook'ą kaip baisiausią dalyką, žlugdantį bendravimą ir smukdantį moralę, man tai yra langas, leidžiantis pažvelgti į kitų žmonių gyvenimus su kuriais apie mielas kasdienes smulkmenas, esant kitokioms aplinkybėms, gal ir nepasikalbėčiau.

Štai pernai visi buvo tokie pat išsigandę ketvirtakursiai kaip ir aš, o dabar kiekvienas turi savo istoriją, vieni klajoja ir atranda pasaulį, kiti kuria ir atranda save, treti kuria šeimas ir atranda meilę ir džiaugsmą.

O aš šypsausi klaviatūrai galvodama, kad gyvenimas gerėja.

O juk metai praėjo be didesnių pastangų, gyvenom visi savo gyvenimus ir tiek ir vis tik jie susiklostė būtent taip, kaip reikia ir nematau nė vieno nelaimingo. Tada pagalvoju: jei nededant jokių išskirtinių pastangų, gyvenimas šitaip puikiai skleidžiasi, tai kas būtų, jei truputėlį pasistengčiau? Iš dalies todėl atsirado ir šitas blogas.

Pirmasis

Tai vienas, tai antras vis mane paragindavo, kad man reikėtų pradėti rašyti blogą. Ką gi. Pasiduodu. Pirmajam įrašui pasirinkau ne itin dėkingą apimties prasme, bet reikalingą konteksto prasme temą. Kodėl "Pasaulis man bežiūrint"?

Ogi todėl, kad jau ne kartą teko įsitikinti, kad viskas priklauso tik nuo žiūrėtojo. Kartais tenka nelaimė susidurti su žmonėmis, kuriems viskas blogai, kurie viskuo nepatenkinti, kurių mėgiamiausia veikla viskuo skųstis ir gadinti gyvenimą kitiems... Ir tada susimąstau, kodėl tokią gražią dieną tokiam gražiam mieste jie šitokie baisingai viskuo nepatenkinti...? Štai tada ir priėjau išvados, kad lygiai tą pačią dieną, lygiai tą patį miestą ir lygiai tuos pačius žmones visi mato skirtingai. Todėl aš galiu rašyti tik apie tai, ką matau aš ir kaip pasaulis atsiveria mano žiūrėjimui ir mano supratimui. Visi kviečiami su juo nesutikti.

Esu palaiminta, nes turiu daug draugų ir pažįstamų, kurie mato ir supranta pasaulį kaip nuostabią vietą, pilną galimybių ir iššūkių, kviečiančių naujiems nuotykiams. Pažįstu žmonių, kurie bet ką galėtų išmokyti pakantumo ir tolerancijos, pažįstu klajoklių, nebijančių atsakyti į gaudžiantį visatos šauksmą, pažįstu mąstytojų, kurie nebijo mesti iššūkių savo ir kitų pasaulio matymui. Iš visų jų mokausi ir darausi geresnė.

Pasaulis visai kaip šitas kelio ženklas. Niekada nežinai, kaip jis atrodo tau nežiūrint, tačiau čia kartas nuo karto pasidalinsiu tuo, ką bežiūrėdama matau aš.

Labiausiai už viską mėgstu rašyti ir stebėti. Čia darysiu abu.

Visada laukianti dar geresnio rytojaus, G.